Józef Oleszkiewicz, Infanterijos generolo Nikolajaus Svečino (1758-1850) (?) portretas

Juozapas Oleškevičius (Józef Oleszkiewicz, 1777–1830)
Infanterijos generolo Nikolajaus Svečino (1758–1850) (?) portretas
Iki 1816, varis, aliejus, 40 × 33,3

Privačioje kolekcijoje esantis portretas nutapytas aliejiniais dažais ant vario plokštės XIX a. pirmaisiais dešimtmečiais, klasicizmo laikotarpiu. Portretas vaizduoja aukšto rango kariškį, kurio statusą atspindi generolo munduras ir krūtinę puošiantys itin aukšti apdovanojimai. Carinio laikotarpio kariuomenės istorikai asmenį identifikuoja kaip Nikolajų Sergejevičių Svečiną (Свечин, 1758–1850). Šis karinis ir valstybės veikėjas, buvęs Peterburgo komendantas (1798), infanterijos generolas (1800), 1805 m. išleistas į atsargą. 1812 m. karo metu organizavo karių parengimą, bet tiesiogiai kariniuose veiksmuose nedalyvavo. Buvo pagerbtas visais aukščiausiais imperijos apdovanojimais, tarp jų ir portrete matomais šv. Vladimiro ir šv. Aleksandro Neviškio ordinais (pastarąjį apdovanojimą gavo 1802 m.).

1799 m. N. Svečinas vedė jauną, puikiai išsilavinusią ir į misticizmą linkusią religingą
rašytoją Sofiją Petrovną Soimonovą (1782–1857), kurios dvasiniai ieškojimai turėjo
reikšmingų padarinių: 1815 m. S. Svečina perėjo iš stačiatikybės į Katalikų Bažnyčią ir
ilgainiui tapo viena garsiausių XIX a. konvertičių. Dėl šio sprendimo Svečinai buvo priversti
emigruoti, nuo 1816 m. sutuoktiniai nuolat gyveno Paryžiuje (su metų pertrauka 1817 m., kai
trumpam buvo grįžę į tėvynę). Tarp paryžiečių intelektualų ir aukštuomenės buvo populiarus
Sofijos Svečinos literatūrinis salonas, į poros namus San Žermeno priemiestyje sutraukdavęs
daug Europos įžymybių. Svečinai mirė Paryžiuje, palaidoti Monmartro kapinėse.

N. Svečino portretas turėjo būti sukurtas generolui dar neišvykus iš Peterburgo, t. y. iki
1816 m. Remiantis technologiniais, stilistiniais ir lyginamaisiais tyrimais jį galima atributuoti kaip garsaus Peterburge dirbusio tapytojo, vieno iš žymiausių klasicizmo epochos portretisto Juozapo Oleškevičiaus kūrinį (portreto technologinė ekspertizė buvo atlikta 2018 m. Nepriklausomoje P. M. Tretjakovo vardo mokslinių tyrimų agentūroje). Oleškevičiui būdinga tapyba ant vario plokščių – yra žinomi keli nedidelio formato jo darbai, kuriems panaudotas metalo pagrindas (Fiodoro Tolstojaus portretas, 1812, varis, aliejus, 28 × 21,1, dr. Jauniaus Gumbio kolekcija; Jauno vyro portretas, 1822, varis, aliejus, 41,4 × 33, buvo parduodamas aukcione; Jauno karininko portretas, 1819, varis, aliejus, 66 × 57, „Tartle“). Glotni, lygi tapyba, raiškus piešinys, išlygsvarinta kompozicija atitinka Oleškevičiaus tapybos manierą, dar 1927 m. taikliai apibūdintą Pauliaus Galaunės: „visi portretai buvo vaizduojami sėdinčios prie stalo figūros be apatinių kojų dalių <...>. Veik visiems portretams duodavo vienodus užpakalinius fonus, dažniausia perspektyvinius: dalį peizažo matome pro atidarytą langą ar pro prieangį su dorikos kolonomis, kurių tarpe kabanti draperija“ (P. Galaunė, Tapytojas Juozas Oleškevičius“, Kaunas, 1927, p. 103).

Lietuvoje, Šiluvoje, gimęs J. Oleškevičius nuo 1798 m. studijavo tapybą pas Pranciškų
Smuglevičių Vilniaus universitete, 1803–1806 m. tobulinosi Paryžiuje, nuo 1810 m. iki
mirties gyveno ir kūrė Peterburge, gavo Peterburgo dailės akademijos akademiko laipsnį ir
tapo itin populiariu aukštuomenės portretistu. Dailininkas buvo aktyvus masonų ložių narys,
garsėjo kaip mistikas ir teosofas, giliai religingas ir dorybingas žmogus. Tikėtina, kad
domėjimasis religiniais klausimais suartino dailininką su Svečinais. Kita vertus, kariškius
Oleškevičius tapė ne kartą. Įdomu palyginti portretą su J. Oleškevičiaus tapytu infanterijos
generolo Ivano Jakobi portretu, saugomu Vasilijaus Tropinino muziejuje Maskvoje (portretas
sukurtas iki 1803 m., tapyta aliejumi ant kartono, 22,8 × 15,5). Kūriniams bendra nedidelis
formatas, panaši portretuojamojo laikysena, analogiškas formų modeliavimas, kruopščiai
ištapyti aprangos elementai.

J. Oleškevičiaus kūriniai gan retai pasirodo meno rinkoje, tad iki šiol nežinoto portreto
atradimas yra reikšmingas šio kol kas per mažai žinomo dailininko kūrybinio palikimo
tyrimams.
Dr. (hp), akademikė Rūta Janonienė